Sergejus Loznica, mūsų akademijos bendruomenei gerai pažįstamas režisierius. Net antrus metus iš eilės turėjome progos sulaukti jo viešnagės su nepaprastai įdomiomiu paskaitų ciklu. Studentus sužavėjęs savo nuoširdžiu atsidavimu paskaitų metu, S.Loznica greitai tapo jaunųjų kino kūrėjų favoritu. Paskaitos traukė energija ir dėstomų dalykų preciziškumu. Inspiruoti studentai kūrė savo namų užduotis ir darbavosi kino dirbtuvėse. Praėjus jau keliems mėnesiams, tarp akademijos jaunuolių vis nenutilo kalbos apie režisieriaus paskaitas ir jo paties fenomeną. Nusprendžiau „grąžinti“ dėstytoją nelaukiant rudens semestro. Štai kokiais įspūdžiais apie mūsų akademiją, studentavimą ir gyvenimą dalinasi pašnekovas:

1. Dėstytojavimas ir darbas su studentais – tik pareiga ar malonumas? Vienoje savo paskaitų sakėte: „Mes kuriame filmus, nes norime suprasti pačius save“ (We are making movies, because we want to understand ourselves.) Galbūt bendras darbas su studentais taip pat priartina prie dar gilesnio savęs pažinimo?

Studentams aš dėstau su didžiuliu malonumu. Tai visada jaudinantis procesas. Niekada nežinai, kas iš tavęs iššoks ir kaip pasisuks pokalbis. Dažnai neturiu jokio paskaitos plano. Būna tik tema. Ir kartais tema netikėtai pasisuka visai netikėta linkme. Aš nesu profesionalus dėstytojas ir šioje srityje kol kas diletantas. Tačiau man atrodo, kad turiu tam talentą. O kadangi nesu etatinis dėstytojas, mano darbas su studentais paremtas tik praktika. Analizuodamas savo patirtį, stengiuosi suformuluoti tai, ką dažnai darau tiesiog nesąmoningai, tada viską sau permąstau. Taip pat galiu naudoti savo filmų medžiagą mokymo tikslais. Dėstytojavimas yra naudingas, kai pačiam sau nori suformuluoti arba pasiaiškinti, ką žinau,arba kas svarbu, kuo naudojiesi ir pasidalinti tuo su auditorija. Tai visada naudinga abiems pusėms.

2. „Filmas gali gimti iš vieno kadro“ (ONE shot can make FILM) – taip pat Jūsų ištarta frazė. Koks būtų vieno kadro filmas apie mūsų akademiją Jūsų požiūriu? Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademija (LMTA) Jūsų akimis – lankėtės čia jau antrą kartą, kas patiko, o kas nelabai? Ar sutiksime Jus ir trečią kartą?

Aš, galbūt, senamadiškas žmogus, bet visada aukštąją mokyklą ar kitą vietą, kurioje tenka ilgai būti, dirbti, o tuo labiau mokytis, įsivaizduoju kaip namus. Man reikia jaukumo, kuris sukuria atmosferą arba atvirkščiai, atmosferos, kuri sukuria jaukumą. Ir tai visų pirma yra mano darbštumo klausimas. Man nėra vis tiek, kokiais koridoriais aš vaikščiosiu iš kampo į kampą, pirmyn ir atgal. Keista būtų vaikščioti po tuščius, pilkus koridorius, į kuriuos užmetus žvilgsnį ne iš karto gali pasakyti, kur tu esi. Nufotografuokite akademijos koridorius ir pasiūlykite atsitiktiniam praeiviui atspėti, kokia tai vieta. Nesu tikras, kad kas nors iš atsitiktinių praeivių įvardytų būtent LMTA. Kinas – vizualinis menas, tai iliuzijos (su)kūrimo menas. Viskas studentų rankose – nuo fantazijų, iki fotoaparato, pieštuko, popieriaus, dažų, iš kurių galima sukurti nors kokį koliažą. Papuoškite sienas. Jos jūsų ir jos tuščios. Jos turi stebinti, žavėti, einantį pro šalį užkrėsti troškimu kurti. Priversti jį sustoti, galų gale - nustebti. Ekranas taip pat būna tuščias. Jis baltas – jis joks. Jis visas yra jūsų! Kur ten vaikšto kinematografininkai? Kur tas kampelis, kuriame aš pasiruošęs sustoti, kuris priverstų mane išsižioti iš nuostabos? Pamenu, kaip Maskvos kinematografijos institute radau savo filmams operatorių. Jis antrame aukšte surengė fotografijų parodą. Atspausdino nuotraukas, nupirko rėmus ir iškabino nuotraukas. Aš ėjau pro šalį ir sustojau. Iš kart pamaniau - koks puikus fotografas! Kaip įdomiai mąsto! „Kokia vaikino pavardė?“, - pagalvojau. Po nuotrauka parašyta: Pavelas Kostomarovas, Operatorių fakultetas, 2-as kursas. Nieko nelaukęs susipažinau su Pavelu ir pasiūliau filmuoti. Bet tai tik mano asmeninė patirtis. Žinoma, norisi jausti, kad tai – jūsų namai, jūsų LMTA. Ir ten turi traukti. Reikalinga atmosfera, o tai kūrybingų rankų darbas. Ir jeigu aš ten mokyčiaus, aš užsiimčiau koridoriais. Ir tai b ūtų mano koridoriai. Jie laukia užkariautojo . Ir aš dar neįėjau į auditorijas... (šypsosi)

3. Koks studentas buvote Jūs pats? Kas tada buvo svarbiausia ir kokiomis idėjomis gyvenote tada?

Negalėjau pamiršti instituto, buvo sunku dar net keletą metų po jo baigimo. Man taip patiko ten būti, kad aš dar du filmus, kuriuos jau pats prodiusavau, filmavau instituto studijoje. Viską kūrė atmosfera, mane tiesiog traukė ten būti ir kurti. Viduje visą laiką kažkas vyko. Tai vieta, kur susikerta įvairios, nepaklusnios, kūrybiškos asmenybės. Kažkokios kibirkštys, regis, skraidė. Būdavo malonu susitikti gerbiamus pedagogus ir su jais pasikalbėti. Šiltai prisimenu savo institutą. Apie tai galima kalbėti valandomis. Turėjau dar ir antrus namus – Kino muziejų, kuris atsidarė kaip tik tuomet, kai įstojau į VGIK. Ir dieną aš klaidžiodavau institute, o vakare – Kino muziejuje. Štai tokios mano dvi mokyklos. Studijų laikais labai daug filmų žiūrėdavome. Po du, tris, keturis per dieną. Laikai buvo sunkūs – 10-ojo dešimtmečio pradžia, bet to aš visiškai neprisimenu. Aš tuo metu įveikinėjau savo įgimtą, arba mokykloje įskiepytą kuklumą. Man padėjo tai, kad trejus metus mokiausi aktoriaus meno pagrindų.Turėjome vaidinti ir statyti spektaklius. Žinoma, visi buvo nepaprastai talentingi, reikėjo pasitempti. Tik gaila, kad šiai profesijai tik talento nepakanka.

4. Kokiomis idėjomis gyvenote?

Pamenu, kad godžiai „rijau“ viską aplink. Viską, ką mačiau, girdėjau, viską, ko mokė. Mūsų dėstytojai buvo nuostabūs, dar tos „senosios mokyklos“. Gaila tik, kad ne iki galo tada tai supratau ir, kad kai ką lengvabūdiškai praleidau. Patinginiauti kartais norėjau labiau, nei kruopščiai ruoštis paskaitoms. Suprantu tai dabar, bet – vėlu. Kada nors apie šį savo gyvenimo tarpsnį parašysiu. Tikriausiai tada, kai jis mano prisiminimuose pavirs tikru mitu.

5. Kūryba. Hitchcockas yra pasakęs, jog vaidybiniame kine režisierius yra Dievas, o dokumentiniame – Dievas yra režisierius. Ar sutinkate su šia mintimi? Gal galite trumpai papasakoti kokią istoriją iš filmavimo aikštelės, kai norėjote ir tikėjotės vieno rezultato, o išėjo visai kataip nei manėte?

Aš sutinku su šiuo Hitchcocko pasakymu. Dalis tiesos jame yra. Ši įžvalga taikli tada, kai norime nustatyti kuo dokumentinis filmas skiriasi nuo vaidybinio. Pagrindinė mintis yra kad kartais viskas klostosi ne taip, kaip tu tikiesi. Asmeniškai aš, filmuodamas dokumentinį filmą, laukiu kokio nors ženklo, kuris leis suprasti, kad esu teisingame kelyje. Tikiu nematoma jėga, kuri leis suprasti, kad ji yra, parodys save, pažais su manimi. Ir dažniausiai jo sulaukiu. Ženklo, kuris kartu ir nustebins ir nuramins vienu metu. Pavyzdžiui, kai mes filmavome „Peizažą“, nutiko toks įvykis. Filmavome žmones žiemą, viename rusiškame miestelyje, stovinčius autobusų stotelėje, kaip įprasta, laukiančius autobuso. Kamera šiame kadre visą laiką lėtai sukosi iš kairės į dešinę. Gana stambiai filmavome balandžius, kuriuos žmogus lesino saulėgrąžomis. Žmogus mūsų matyti negalėjo – jis stovėjo minioje, mes buvome toliau, naudojomės 200 ar 300 mm objektyvu. Stambiu planu fiksavome ir vaiko veidą, jo rankas, balandžius, lesančius nuo žemės saulėgrąžas, žmogaus kojas, balandį prie jo kojų, ir staiga – iš viršaus į kadrą įsiveržia ranka, čiumpa balandį ir išnyksta iš kadro. Operatorius filmavo panoramą vairiniu trikoju – suko rankenėles – bet, antras stebuklas – jo ranka nesudrebėjo ir kamera lėtai nuplaukė tolyn. Kam žmogui autobusų stotelėje prireikė balandžio – tai kitas klausimas. Kaip dažnai tai nutinka? Ar unikalus šis momentas? Ir iki kiek jis iškalbingas šiam filmui?

6. Taip pat esate minėjęs, jog norint sukurti gerą filmą, reikia pačiam suprasti, ką filmuoji. („Main goal of movie is to create your own meaning“-S.L.) (Svarbiausia filme sukurti prasmę, kuri būtų svarbi tau pačiam.). O kaip gyvenime? Ką Jūs pats asmeniškai kuriate kaip „esmę“ „prasmę“. Kas įprasmina Jūsų – ne kaip režisieriaus, ar matematiko, ar vertėjo, o tiesiog - kaip žmogaus gyvenimą?

Svarbiausia, kad kiekviename filme surastum prasmę, kuri padėtų tau pačiam. Prasmė - abstrakti ir priklauso idėjų pasauliui. O gyvenimas – konkretus. Jis gali būti ir kitoje erdvėje, jei bandysime žvelgti per dvasinį būvį. Tiesa, yra ir kitas apibūdinimas – gyvenimas – tai pastangos laike. Klausimas - kas taps tolesnių apmąstymų pagrindu? Jeigu klausiate apie prasmę gyvenime, tai jūs klausiate manęs apie tai, apie ką negaliu kalbėti. Tam, kad tai išsiaiškinčiau, aš renkuosi savo būdą – kamerą ir pasaulį, kuris yra aplink mane. Pasaulis ir yra tai, ką matau. Užsiimdamas absoliučia abstrakcija, pasitelkęs kino juostą, karpydamas, ją žirklėmis, bandau išsiveržti iš šio paradokso. Tai visiškai nereiškia, jog tai pavyksta, bet raminu save iliuzija, kad taip nors truputį daugiau pažįstu

save ir pasaulį esantį aplink. O tiesą sakant, gyvenimo prasmė yra gyvenime. Čia viskas parasta, kaip dukart du. Dėkoju režisieriui Sergejui Loznicai už nuoširdų ir atvirą pokalbį. Laukiame grįžtant į mūsų akademiją!

Brigita Kulbytė I scenos menų ir kino istorijos ir kritikos kursas

2016